Pyktis. Didžiausias pyktis dažnai slepiasi nepykstančiuose veiduose

Autorius: Tavo Potencialas Data: March 28, 2023

Vos prieš kelis mėnesius nemaniau, kad turėsiu kažką nuoširdžiai vertingo pasakyti šia tema. Nors dar nesusidraugavau iki galo su šia emocija, bet kelionė pradėta ir jau turiu kai ką, kuo galiu pasidalinti. 

Prieš pusmetį ar šiek tiek daugiau rimčiau pasinėriau į dvasines praktikas. Mano kelias prasidėjo nuo gana stiprios kundalini praktikos, kurios efektų sąrašas prasideda nuo emocijų paleidimo, atsakymų gavimo, astralinių kelionių ar ryšio su nežemiška energija. Nežinau, ko tikėjausi iš jos, bet kažko „iš kito pasaulio“. Gal ne nušvitimo, bet savotiško fantastiško jausmo, tačiau mano sielai reikėjo kai ko kito. „Transo“ metu mano kūnas kratėsi, pyko, niršo, rėkė, riaumojo ir ko tik nedarė, kad išleistų įniršį. Mane nustebino tokia patirtis. Iš kur tiek pykčio manyje? Kai kurie spėliojo, jog tai atsinešta iš praeitų gyvenimų. Po poros praktikų maniau, kad didžiąją dalį savo pykčio, nežinia iš kur atsiradusio, jau paleidau. Tada sudalyvavau rebefingo sesijose ir nors jose nebuvo panašios patirties, bet jaučiau, kad yra kažkas viduje, ką turiu paleisti, tik kas tai - neaišku. Na, ir galiausiai pradėjau lankytis terapijoje bei kas rytą medituoti arba daryti kvėpavimo pratimus. Terapija, psichoterapija, psichologija – nauja mada mūsų visuomenėje. Atrodo, kad visi dabar eina į terapiją, planuoja tai daryti arba norėtų. Ir tai viena iš tų madų, kuriomis džiaugiuosi, nes, ko gero, kiekvienam iš mūsų yra kur patobulėti. Visi turime kažkokių nuoskaudų, neigiamų dalykų su kuo būtų galima padirbėti. Taigi, terapijoje sužinojau, kad turiu labai daug užspausto pykčio ir net labai užspausto.  

Mūsų pasaulyje yra labai vertinamas susivaldymas (kas yra ir labai gerai), tačiau tokioje visuomenėje nelieka vietos pykčiui.  

Kai supranti, kad nedera šaukti ant kitų, kai žinai, kad konfliktai turėtų būti aiškinamasi su logika ir pasvertais, neemocionaliais argumentais, kai saugai savo reputaciją, kai praleidi didžiąją laiko dalį prie kompiuterio ir neturi kur fiziškai „išsidrąskyti“ kur tada dėti tą pyktį? Manęs jau nestebina, kai kokia nors influencerė paviešina, kad ją užgauliojęs žmogus yra gan mielą profilį turinti mama, autoritetingas arba aukštas pareigas užimantis žmogus, mokytojas ar kt. Jei nerandi jokios sveikos galimybės išreikšti savo pyktį, jis niekur nedingsta. Tada jis, dažnai anonimiškai, per nuotolį, yra nukreipiamas į kitus žmones: per pavydą, pašaipą, patyčias ir kt. Laido riteriu tapti juk taip paprasta, kai nematai kito žmogaus akių, emocijų. Tai tarsi pykčio išreiškimo praktika, pykčio dienoraščio rašymas, tik labai toksišku būdu, kuris daug „kainuoja“ gaunančiam tą laišką. 

Tai ką daryti su pykčiu kultūroje, kurioje pykti nepriimta?  

Prieš porą metų lankiau boksu paremtas treniruotes. Jos būdavo labai intensyvios. Iki tokio lygio, kad dažnai būdavau prie alpimo ribos (žinau, nelabai sveika). Pyktis - stiprus energijos generatorius. Nežinau ar būčiau ištempusi bent vieną treniruotę nenaudodama savo pykčio resursų. Tuo metu nemeditavau, tačiau ir nejaučiau, kad man to labai reikėtų - po treniruočių būdavau tokia rami, priimanti ir „dvasinga“. Tai buvo nuostabus ir sveikas būdas išpilti visą susikaupusį susierzinimą, pyktį, stresą. Deja, nebegyvenu ten, kur galėčiau eiti į tokias treniruotes. Visai neseniai mano terapeutė pasakė, kad vienas geriausių būdų jaustis geriau - nusipirkti bokso kriaušę. Esu žmogus, kuris „niekada nepyksta“ ir tai yra labai pavojinga. Kai išsiaiškinau, kad neišreiškiu pykčio ir kaip tai svarbu buvau pradėjusi ieškoti meditacijų šios emocijos paleidimui. Keista, bet visos kurias radau buvo itin ramios su švelniu balsu sakančiu kaip svarbu tai paleisti. Gal nepakankamai ieškojau? Kai žmogui ir taip nesiseka išreikšti pykčio, tokios meditacijos, manau, gali nuvesti tik į toksišką pozityvumą ir dar didesnį užspaudimą. Ką dariau? Pati susikūriau sau meditaciją. Užsileidau genčių muziką, pažadinančią pernykščius, primityviausius jausmus ir bandžiau įsivaizduoti kaip supykstu, kaip riaumoju - ne ant kažko konkrečiai, bet tiesiog. Leidžiu sau tuo momentu būti auka, leidžiu sau būti piktai, nepatenkintai, nepatogiai, destruktyviai. Ir spėkit, po to jaučiuosi lyg nauja – gebu daug pozityviau reaguoti į aplinką, nuomones, žmones ir visą kitą. Gebu nuoširdžiai susitelkti ties tikru, einančiu iš širdies pozityvumu ir gėriu. Žmonėms kaip aš labai svarbu suvokti, kad pyktis yra reikalingas. Jeigu nereiškiate jo prie kitų žmonių ar viešai, tai nereiškia, kad turėtumėte jo nereikšti visai. Svarbu tik rasti tam nedestruktyvų, sveiką būdą.  

Nuo šiol taupysiu bokso kriaušei, nes dabar manau, kad jei nušvisiu šiame gyvenime tai tik per bokso kriaušės, dvasinių praktikų bei meditacijų kombinaciją. 

Atgal į viršų