Krepšelis tuščias
Nežinau kaip pradėti šį straipsnį, nes minčių ir jausmų tiek daug, o žodžių jiems išreikšti tiek mažai, bet ko gero, pagrindinė šio straipsnio mintis - baimė yra tai, kas neleidžia mums pamatyti ženklų, kurių taip prašome.
Atrodo visą gyvenimą ieškojau kuo noriu būti, net kai radau, vis tiek ieškojau, pavydėjau tiems, kurie žinojo. Šiandien supratau, kad iš tiesų visą gyvenimą ir aš žinojau kuo noriu būti, bet visa tai slypėjo po labai storu baimės sluoksniu. Kai bijai būti tuo, kuo visa širdimi trokšti ir bandai rasti kažką kito, kas priliptų, taip niekas niekada iki galo ir neprilimpa. Nuo pat vaikystės mane traukė ezoterika. Nei mano šeima, nei aplinkiniai nesidomėjo tokiais dalykais, galbūt tai buvo net kažkiek tabu. Tačiau buvo ne vienas ir ne du atvejai, kai ezoterika pati mane surasdavo: tam tikri žmonės, būrimo kortos, knygos apie ezoteriką tiesiog atsirasdavo mano rankose. Niekad nemėgau Hario Poterio. Esu (per kančias) perskaičiusi gal 12 puslapių. Man tai atrodė kaip ezoterikos numenkinimas iki vaikams skirtos istorijos. Dabar taip negalvoju, manau kiekvienas žanras, pasaka, istorija yra savaip vertinga, nors vis dar nesu fantastikos mėgėja. Visą vaikystę buvau apsėsta tikros magijos paieškomis, ne tos kurią rodo per filmukus ar gali pamatyti Disneilande. Ieškojau magijos nuo kurios viskas ir prasidėjo, nuo kurios kilo filmų, filmukų, knygų, žaidimų idėjos. Nelabai kas suprato tokį mano potraukį. Paauglystėje, kai internetas pakeitė knygas pradėjau domėtis giliau (meditacija, sąmoningas sapnavimas, astralinė projekcija ir kt.), net turėjau keletą patirčių, kurios daugeliui atrodytų kaip iš fantastikos pasaulio ar apsinešusio žmogaus sapaliojimų. Galėdavau praleisti valandų valandas skaitydama apie šiuos dalykus, tačiau neturėjau su kuo jais pasidalinti. Manau, daugeliui žmonių ryšiai su kitais (draugystė, meilė, švelnumas) yra gyvybiškai svarbūs ir ne kiekvienas turi drąsos rizikuoti tais ryšiais, rizikuoti būti atstumtas. Dėl to beveik niekad savo patirtimis ar mintimis apie ezoteriką ir nesidalinau. Keletą kartų pabandžiau, nudegiau. Ačiū, gal geriau pasiliksiu sau. Nors studijų metais ėmiau šiuos savo pomėgius priimti kaip labiau normalius (už tai begalinis ačiū mano dviem draugėm), vis dar nesijaučiau labai drąsiai apie tai kalbėdama, ypač nepažįstamiems. Sprendimas pradėti profesionalias astrologijos studijas ir tapti astrologe man taip pat buvo labai sunkus. Nors visa širdimi to norėjau, bet nuolat baiminausi, ką pasakys žmonės, ar mane teis, kai kurie gal net laikys tai scamu, nes jiems dvasinis pasaulis neegzistuoja. Su laiku pradėjau jaustis „normali“ kitų akyse, o poreikis vardinti ką aš dar studijavau be astrologijos taip pat silpo. Be to, pasakyti kitiems, kad esi astrologė, o ne būrėja ar mediumė, kuri girdi sielų balsus daug lengviau. Astrologija yra viena „normaliausių“ ezoterikos sričių, ji taip pat turi sąsajų su mokslu, ką ne taip sunku ir priimti bent kiek platesnio mąstymo žmogui. Pradėjusi savo darbą labai nemėgdavau, jei mane pavadindavo būrėja, beveik supykdavau dėl to. Juk aš atstovauju „mokslą“, taip stipriai paremtą skaičiavimais. Gal net, pripažinsiu, šiek tiek nuvertindavau dirbančius vien su energijomis. Ką suprantu dabar, tai kad toks požiūris slėpė pačios norą būti kaip jie, bet drąsos tam neturėjimą. Juk jei aš „prieš“ juos, tai aš „normali“, „logiška“. Ezoterika man visą gyvenimą buvo viskas, bet baimė būti teisiamai, baimė prarasti kai kuriuos žmones buvo tokia rakinanti, kad nejučia perėjau į tą pusę, kuri mane pačia kažkada teisė.
Pastaruosius metus mano požiūris labai pasikeitė, dėka savo mokytojų susigrąžinau savo ryšį su nematoma pasaulio dalimi ir manau, kad jis niekad anksčiau nebuvo toks stiprus. Vis dėlto, vis blaškiausi. Atrodo, dirbu mylimą darbą, ko man dar trūksta? Bet trūksta. Kažkokios dimensijos, kažko daugiau, giliau. Vos ne kiekvieną dieną galvodavau gal galėčiau daryti dar tą, o gal aną... Bet entuziazmas tam tikrai naujai veiklai taip pat greit išgaruodavo kaip ir atsiradęs. Būriausi ne kartą. Atsakymas visad buvo tas pats - aš jau žinau, ką turiu daryti, tereikia klausyti savo širdies. Manęs tas atsakymas netenkino, jo nesupratau, todėl klausdavau ir vėl, ir vėl, ir vėl kaip kad trankydama galvą į sieną tikėdamasi kažkokio kito atsakymo. Tai gal papuošalus pradėti daryti? Gal knygą išleisti? Gal kursus padaryti? Gal..? Gal...? NE. Tai ką aš turiu daryti sekdama tą savo širdį? NESUPRANTU. Šiandien man atėjo staigus suvokimas. Ir aš pradėjau verkti. Balsu. Gal valandą laiko. Aš visada žinojau koks mano tikslas ir ką turiu daryti, bet AŠ BIJAU, LABAI. Noriu burti kortomis ir runomis, noriu mokytis ir vėliau atlikti energetiniu gydymus, noriu gal net mokytis bendravimo su kitomis esybėmis, noriu... Bet ką apie mane pagalvos kiti? Ar visi, kurie man brangūs mane supras? Per savo darbo metus su astrologija esu sulaukusi vos 2-4 išties neigiamų komentarų ir jie tikrai mane stipriai palietė. Nesuprantu kaip kai kurie didieji influenceriai susitvarko su heitu, bet jie išties psichologiškai labai stiprus žmonės. Influencere tapti neplanuoju, bet kai ėmiesi kažko, ko didžioji visuomenės dalis nesupranta, heito baimė yra didžiulė, net jei tai net ne žodžiai, o tik žvilgsnis ar pašiepianti šypsenėlė. Mano mokytojas neseniai pasakė, kad didžiausia mano problema yra priešai, kuriuos aš susikuriu išorėje pati. Tai tiesa, bet aš vis tiek jų bijau, bijau, kad jie ateis. Ir žinau, kad taip galvoti nereikėtų, nes ką galvoji, tą pritrauki, bet pasakyti lengviau nei padaryti. Kai suvokiau tai, kad aš žinau, visada žinojau, kuo noriu būti, tarsi vienu spragtelėjimu visos abejonės dingo. Dabar nejaučiu nei noro, nei poreikio daugiau ieškoti, ką dar norėčiau daryti (na nebent papildomų kursų toms svajonėms įgyvendinti). Visai neseniai perskaičiau šią Sadhguru citatą, kuri puikiai apibūdina mano situaciją: „if you stop identifying with things that you are not, your mind will become still“ (jei nustosi tapatinti save su tuo kuo nesi, tavo prote apsigyvens ramybė).
Nežinau nei kokie tiksliai dabar mano planai, nei kur gyvenimas mane nuneš, bet keletą idėjų turiu ir tikiuosi, kad būsiu stipresnė už baimes jas įgyvendinti. Tikiuosi, kad šis tekstas įkvėps kažką. Gal ir tu visada žinojai ir žinai kuo nori būti, bet pasidavei baimei?
Labai myliu astrologiją ir tikrai neketinu jos mesti, bet jei noriu įžengti į naują savievoliucijos etapą, privalau išdrįsti plaukti ir į kitus vandenis.
Beje, praeitame straipsnyje pasakojau apie savo problemas su nesiliaujančiu kosuliu. Jis visiškai dingo po apsilankymo pas vieną meistrą. Tiesą pasakius, man jis baigėsi staigiai, tą pačią dieną po apsilankymo. Priežastis - baimė išreikšti save, savo nuomonę, savo tiesas, perdėtas nuomonės pasilaikymas sau. Kai bijai pasakyti, bet tavo kūnas bando – kosėji. Ne kiekvienas kosulys nuo to paties, todėl neignoruokite savo sveikatos problemų iš medicininės pusės. Bet mano atveju buvo taip.
